MYKOLĖ (g. 1987) studijavo Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje Paryžiuje (École nationale supérieure des Beaux-Arts), kurioje įgijo bakalauro ir magistro laipsnius. Paryžiuje praleido daugiau kaip aštuonerius metus. Nuo 2015 iki 2017 gyveno ir kūrė Kopenhagoje. Nuo 2017 gyvena Vilniuje. Mykolės kūryboje dominuoja peizažo tema. Ypač daug kūrinių sukurta apie Lietuvą, nors yra ir užsienio gamtovaizdžių. Viena iš Baltijos šalių meno konkurso “Jaunojo tapytojo prizas 2013” laimėtojų. 2016 metais Andoroje vykusioje UNESCO meno stovykloje atstovavo Lietuvą. Tais pačiais metais Mykolės darbų serija kaip prizas įteikta geriausiems Prancūzijos raiteliams “Didžiojoje Fontainbleau savaitėje”. Yra surengusi personalinių parodų Vilniuje, Paryžiuje, Danijoj. Dalyvauja užsienyje vykstančiose grupinėse parodose, rezidencijose, pleneruose. Turėjo garbės būti pažįstama su Jonu Meku, lankėsi Prano Gailiaus studijoje, bendradarbiavo su Dominique Gauthier. Pilną tapybos ir piešimo darbų kolekciją sudaro virš 250 kūrinių. Atsisiųskite Mykolės kūrybos pristatymą (pdf) taip pat galite peržiūrėti praėjusių ir būsimų parodų sąrašą

Peizažo erdvę konstruoju tarsi uždarą patalpą, su sienomis, lubomis, grindimis. Erdvė yra tai, kas sustabdo žvilgnsnį. Tai tam tikra optinė iliuzija.

Pasaulyje ir taip per daug negandų, tad siekiu, kad menas skleistų gerą energiją, o žiūrovas pajustų ir išsineštų kažką teigiamo.

Mano peizažai tai opozicija šurmuliui, perkrautam ir užterštam informaciniam fonui. Peizažas mus palieka vienumoje su savimi, nuteikia meditatyviai.

Tai įsimylėjimas pamatyto vaizdo, kurį norisi pasiimti su savimi, atkartoti ir išgyventi dar ir dar kartą.

Gamtoje nėra politikos, blogų istorijų ar kokių nors intencijų apskritai – tik grynas tvarumas ir aklas bei betikslis gyvenimo troškimas. Tačiau tuo pat metu joje nėra nieko atsitiktinio, viskas turi savo istoriją, bet ar rūpi tai dar kam nors be žmogaus?

Kiekvienas elementas, net pats menkiausias, bendradarbiaudamas su peizažo laiku (rytas-vakaras, žiema-vasara) ir tam laikui būdingu koloritu, kuria atmosferą, kuri kaip ir upė niekada nebus ta pati, kas sekundę kinta.

Peizažą matau kaip vertikalių elementų masę, kuri suformuoja horizontalias formas: žolės stiebas – pieva, medis – miškas. Visa augmenija stiebiasi vertikaliai į viršų, tačiau kirsdama horizontą taip pat ir sminga gilyn į žemę. Vanduo dar labiau sustiprina šį pojūtį atspindėdamas ir pratęsdamas linijas.

Didžioji mano kūrybos dalis susijusi su gimtinės vaizdais. Tai tarsi odė Lietuvos peizažui, kupina vaikystės prisiminimų, nostalgijos ir brangaus jausmo gimtinei, kurį pradedi jausti išvykęs gyventi svetur, kai apima jausmas, jog gali Jos nebesusigražinti, ir tik retkarčiais, trumpam aplankant vėl giliai įkvėpti pažįstamo kvapo.

Aštuoni metai gyvenimo Paryžiuje ir du Kopenhagoje.
Paryžiaus meno mokyklos, kuriose baigiau mokslus: Prep’art ir Beaux art de Paris (ENSBA) suformavo mano stilistiką ir užvedė ant peizažo siužeto paieškos, kuri iki šiol nesibaigia.
Lankymasis pasauliniuose muziejuose ir parodose įtakojo meno pasaulio suvokimą ir įkvėpė kūrybai. Susipažinau su Peter Doig, Anselm Kiefer, David Hockney, Caspar David Friedrich ir dar daugelio klasikų kūryba, tapusia mano kūrybinio kelio etalonu.

Naujausios veiklos

Vieši renginiai ir aktualūs įvykiai

MANIFESTUOJANČIOS MINTYS. XX a. funkcionalizmas nusikratė “nepraktiško” dekoro ir meno. Aplinka tapo nuskurdinta, šalta ir bedvasė. Dabar esama dviejų kraštutinumų: arba menas rezervuotas rinktinei publikai ir paprastam žmogui lieka nesuprantamas; arba virsta pigiomis pramogomis, pritaikytomis plačiai visuomenei, ko pasekoje šiuolaikiniame pasaulyje dominuoja ne kultūra, o paikos ir neskoningos pramogos.

Menas turi sugrįžti į mūsų kasdienę, artimą aplinką. Jis turi išlysti iš galerijų ir muziejų salių, užpildyti miesto erdves ir tapti reikšminga kokybiško ir turiningo gyvenimo sąlyga. Jis turi kelti gyvenimo kokybę – formuoti kultūriškai vertingą aplinką, ją įgyvinti bei tokiu būdu kelti bendrą žmonių erudiciją ir jų kultūrinį sąmoningumą. Šiandien meno vaidmuo ir reikšmė žmogui bei visuomenei turi būti suprasti iš naujo.

Meno institucijos ir kultūros transliuotojai turi keistis ir dėti pastangas sudominant pramogų  ir materialių džiaugsmų ištroškusį žmogų, tačiau jokiu būdu nenusižeminant iki žemiausio vartotojo lygmens, o, atvirkščiai, pakylėjant žiūrovą į kitą suvokimo ir poreikio pakopą. Tuo tarpu menininkas aktyviai bendraudamas su žmonėmis turėtų keisti vyraujantį pramogų ir materializmo kultą. Žiūrovą formuojant nuo mažiausių dienų, nepamiršti suaugusių: dirbti su darželiais ir mokyklomis, vesti kūrybines dirbtuves, rengti susitikimus, vizitus į meno studijas, dalintis žiniomis – iš dirbtuvių ir spindinčių ekspozicinių erdvių išlysti į dienos šviesą.

Mykolės peizažai – plačiai besidriekiančios, šiaurietiškus kraštovaizdžius primenančios neapgyvendintos erdvės, kuriose glūdi deformacijų užuomazgos. Vaizduojamose scenose gamta visuomet vešli, o dangus vaiskus ir platus, bet taip pat gali pasirodyti, kad peizažą lyg švininis skliautas slegia tam tikras svoris. Šešerius metus Paryžiuje gyvenusi lietuvių dailininkė Mykolė peizažus tapyti pradėjo remdamasi geometriškai supaprastintomis pirmųjų kompiuterinių žaidimų 3D erdvėmis. Vėlesnė kūryba pasižymi didesniu organiškumu, o ritmingi potėpiai Mykolei leidžia minimaliomis priemonėmis išreikšti erdvę bei atmosferą tų pažįstamų vietų, į kurias ji ne kartą sugrįžta stebėti metų laikų kaitos. Naujausiems Mykolės darbams gyvumo teikia iš plonų varvančių dažų gijų sudarytas tinklas, primenantis pirmapradę gyvybinę jėgą ir gamtos atsinaujinimo ištakas. Tai tarsi vizuali išraiška to, ką Schopenhaueris knygoje Pasaulis kaip valia ir vaizdinys vadino „aklu ir betiksliu gyvenimo troškimu“ ir iš jo kildino visas materijos formas. Tai požeminė energija, lėtai ir nesulaikomai besiliejanti lyg magma, kartais išsiveržianti per kraštus ir drobėje atsiskleidžianti varvančiomis dažų gijomis. Mykolei ypatingai svarbu perteikti cikliškai besikartojantį, jos pačios žodžiais tariant, „esamajame laike visąlaik esančios“ ir praeities neprisimenančios gamtos laiką.

Mykolės kūryboje dominuoja peizažai. Žanro pasirinkimas išskiria ją iš jaunosios lietuvių tapytojų kartos, dažniausiai sekančios figūrinės tapybos, neretai aiškiai socialiai ir politiškai angažuotos, kryptį. Peizažas, ypač gamtovaizdis, dažnai siejasi su natūralistinėmis gamtos studijomis ar romantiškais ir idealizuotais gimtinės laukų vaizdeliais. Tačiau Mykolės kūryba patvirtina, kad šiuolaikiniam peizažo žanrui netrūksta sąlyčio su naujausiomis meno tendencijomis, kad jis gali būti įdomus ir aktualus.
Tapytoja renkasi paprastus, lengvai atpažįstamus motyvus: kraštovaizdžio fragmentus, kai kada papildytus statiniais, inžinerinėmis konstrukcijomis, kartais kompozicijose pasirodo ir pavienės žmonių figūros. Vaizduojami skirtingi metų ir paros laikai, oro sąlygos, atspindimas tuo metu kraštovaizdžiui būdingas koloritas. Stilizuotuose, apibendrintuose peizažuose tapytoja mėgaujasi spalvų, struktūrų įvairove, pabrėžia natūralių elementų ritmą. Įterpdama į peizažus architektūros objektus ar kitus žmonių veiklos ženklus, ji atranda dermę griežtų ir laisvų formų kontrastuose (pavyzdžiui, suarto lauko linijų ritmas ir medžių šakos). Mykolė naudoja vienasluoksnę tapybą, tad kūriniai atrodo lengvi, skaidrūs. Per ploną dažų sluoksnį persišviečianti drobė suteikia paveikslams atmosferiško švytėjimo.
Mykolės kūryboje lietuviški gamtovaizdžiai atsirado studijuojant Paryžiuje kaip prisiminimai Lietuvoje praleisto laiko, kaip tėvynės ilgesio išraiška. Juose vaizduojamos tikros dailininkei svarbios, jos lankytos vietos. Gamtoje ji ieško atsvaros miestui, jo dinamikai, triukšmui. Tad peizažai tušti, erdvūs, meditatyviai nuteikiantys. Dažnai juntamos melancholijos, lyrizmo nuotaikos, papildančios autobiografišką peizažų atsiradimo istoriją. Taigi jie, nors ir realūs, tampa ir psichologiniais vidiniais peizažais – vietomis, kurios sąmoningai ir pasąmoningai išgyvenamos vidumi. Geometrizuotos, suplokštintos gamtovaizdžių formos atrodo scenografiškos, tarsi ištuštėjusios nostalgiško sapno scenos dekoracijos.

Mykolės meditatyvi kūryba – lyg nutapyta lyrika. Jos tapybos darbuose itin saviti potėpiai, turintys kryptį, kuriantys “nulyto” vaizdo efektą. Horizonte tarsi šydu aptraukti medžiai paklūsta gana griežtai geometrijai. Minimalistinės estetikos peizažuose nesunku įžvelgti gamtos architektūrą. Ploni, perregimi dažų sluoksniai kuria skaidrios atmosferos virpesius, nesibaigiančios erdvės pojūtį. Sunku būtų įsivaizduoti šiuos paveikslus, storai nuteptus tirštais dažais.

Susisiekite!

+370 67254300
mykole@mykole.com
Vilnius